Iš Douglas Coupland "Gyvenimas po Dievo"

Atsakydama ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi? Aišku, mes buvom artimi taip, kaip įprasta šeimose - mūsų kūnai ir jų išskyros, dėmės ir nutekėjimai, enciklopedinės žinios apue vienas kito šeimų negalavimus, pirmosiose mokyklos klasėse patirtus paniekinimu, mitybos įpročius, televizijos distancinio pulto kanalų perjunginėjimo stilių. Ir vis dėlto...
                                                                   ___________

Šunys gyvena tik esamuoju laiku,- tęsė jis. - Jų prisiminimai yra lyg tos ledo gulbės, kurių būna per vestuves - atrodo gražiai, bet per valandą ištirpsta. O žmonės turi ištverti viską, ką gyvenimas priverčia, per kankinamai ilgą valandomis padalytą laiką, sekundė po sekundės. Maža to, mes turim dar ir prisiminti viską, ką iškentėm gyvenime. Na ir nuobodybė, ar ne? Keista, kad mes visi dar neišprotėjom.
                                                                   __________

Pasiekus tam tikrą amžių nuoširdumas liaujasi būvęs pornografija. Lyg tas šaltumas, nuspalvinęs mūsų jaunystę, būtų buvęs koks retrovirusas, kuris galiausiai palieka tavo vidų tuščią. Skylėtą.