ISTORIJOS_2 dalis_Muzikantas Rimas

Naujoji Starkauskų vaikiščių kuriamo serialo ISTORIJOS serija.
Šį kartą savo istorija ir išmintimi dalinasi scenos meistras, vestuvių ir įvairių proginių vakarėlių liūtas muzikantas Rimas:

Carl Gustav Jung "Psichologija ir religija"

Tai ką tu darai yra pavojinga. Religija nėra mokestis, kurį sumokėjęs išsivaduotum nuo moters vaizdinio, nes šis vaizdinys yra būtinas. Vargas tiems, kurie naudoja religiją kaip sielos gyvenimo antrosios pusės pakaitalą. Jie klysta ir bus prakeikti. Religija nėra pakaitalas; tai galutinis tikslas, į kurį nukreipta visa kita sielos veikla. Iš tavo gyvenimo pilnatvės turi gimti tavoji religija, ir tik tada tu būsi palaimintas. (Ištrauka iš paciento sapno).
                                                                ______________

Kokiai nors intelektualinei vidutinybei, pilnai racionalistinio išsilavinimo, labai gera gynybos priemone tampa padėtį supaprastinanti mokslinė teorija. Taip yra todėl, kad šiuolaikinis žmogus be atodairos tiki viskuo, kam prikabinta "moksliškumo" etiketė. Ši etiketė tuojau pat nuramina sielą, beveik taip pat greitai kaip Roma locuta couse finita (Roma pasakė, ginčas baigtas). (48p.)

                                                                _______________

Slopinimą galima prilyginti sąmoningam moraliniam pasirinkimui, tačiau išstūmimas - gana nemoralus nemalonių sprendimų atsikratymo būdas. Slopinimas gali sukelti rūpesčių, konfliktų ir kančių, bet niekada - įprasto tipo neurozės. Neurozė - tai teisėto kentėjimo pakaitalas. (77p.)

                                                                 ________________

Nusidėjėliai, nesuvokiantys savo nuodėmių, skaudžiai nebaudžiami. Retkarčiais nesąmoningus veiksmus nubaudžia įstatymas, bet išpažinties klausytoją bažnyčioje domina tik tie darbai, kuriuos pats nusidėjėlis sieja su nuodėmingumo jausmu. Tačiau gamta nesąmoningų nusidėjėlių visai nesigaili. Ji baudžia juos taip pat griežtai, kaip ir sąmoningai nusižengusius. Todėl ir matome, kaip kartą pastebėjo dievobaimingasis Drummond, jog kaip tik aukštos moralės žmones, nesuvokiančius tamsiosios savo pusės, apninka ypatingas irzlumas bei pragariškos nuotaikos, ir dėl to jie darosi nepakenčiami savo giminaičiams. (78p.)

Iš Douglas Coupland "Gyvenimas po Dievo"

Atsakydama ji klausia: bet ar mes kada nors buvom artimi? Tai yra iš tikrųjų artimi? Aišku, mes buvom artimi taip, kaip įprasta šeimose - mūsų kūnai ir jų išskyros, dėmės ir nutekėjimai, enciklopedinės žinios apue vienas kito šeimų negalavimus, pirmosiose mokyklos klasėse patirtus paniekinimu, mitybos įpročius, televizijos distancinio pulto kanalų perjunginėjimo stilių. Ir vis dėlto...
                                                                   ___________

Šunys gyvena tik esamuoju laiku,- tęsė jis. - Jų prisiminimai yra lyg tos ledo gulbės, kurių būna per vestuves - atrodo gražiai, bet per valandą ištirpsta. O žmonės turi ištverti viską, ką gyvenimas priverčia, per kankinamai ilgą valandomis padalytą laiką, sekundė po sekundės. Maža to, mes turim dar ir prisiminti viską, ką iškentėm gyvenime. Na ir nuobodybė, ar ne? Keista, kad mes visi dar neišprotėjom.
                                                                   __________

Pasiekus tam tikrą amžių nuoširdumas liaujasi būvęs pornografija. Lyg tas šaltumas, nuspalvinęs mūsų jaunystę, būtų buvęs koks retrovirusas, kuris galiausiai palieka tavo vidų tuščią. Skylėtą.

Kūjelių įrašų darbai

F.S. Fitzgerald "Šioje rojaus pusėje"

-...Norėjau būti paprastu žmogumi, bet mano mergina šitokio požiūrio nesuprato.
- Rasi kitą.
- Viešpatie! Taip tai net negalvok. Gal dar pasakysi, kad jeigu ta mergina būtų buvusi verta dėmesio, ji būtų manęs palaukusi? Ne, gerbiamasis pone, iš tikrųjų, dėmesio verta mergina nelaukia jokio vyro. Jei manyčiau, kad bus kita, išvis nebetikėčiau žmogaus prigimtimi. Gal kiek pažaisiu, bet Rozalinda buvo vienintelė mergina šitame plačiame pasaulyje, kuri būtų galėjusi mane turėti visam laikui.
- Na, - nusižiovavo Tomas, - jau gerą valandą klausausi tavo išpažinties. Bet man vis dėlto malonu matyti, kad kai ką vėl vertini griežtai ir besąlygiškai.
- Taigi, - nenoriai sutiko Amoris. - Bet kai matau laimingą šeimą, mane tiesiog verčia vemti.
- Laimingos šeimos ir nori, kad žmonės taip jaustųsi, - ciniškai tarė Tomas.

...