Iš Kortasaro "Žaidžiame klases"

Jei kam būtų gana savęs ir savo vienatvės, ar tas, nesitenkindamas bendravimu su pačiu savimi, imtų ieškoti pramogų kine arba viešnamyje, pas draugus arba įtemtame darbe, arba santuokoje, idant būtų bent jau vienas-tarp-kitų? Šitaip - paradoksaliai - vienatvės perteklius veda į bendravimo perteklių, į didelę klaidą - svetimą kompaniją, prie vienišiaus veidrodžių ir aidų salėje. Visgi tokie žmonės kaip jis ir daugel kitų, žmonės, priimą save (arba atmetą, tačiau tik tokie, kur gerai save pažįsta), prieina patį baisiausią paradoksą; sustoja prie pat bendravimo ribos ir nesugeba jos peržengti. Tikrasis bendravimas, kurį sudaro stabilūs santykiai, įstabus taikymasis prie pasaulio, negali būti vienpusis: ištiestą ranką turi pasitikti kita, iš kitur, iš kitos pusės.